Pramoginei kelionei į Latviją buvo pasirinkta autobusų nuoma, kaip patogiausias būdas visiems ten nuvykti, parvykti ir turėti gerą laiką (kaip sakoma angliškai – to have a good time). Dėl šio savaitgalio kalbėjomės iš anksto, tikėjomės, kad viskas bus puiku. Apie tai svajojome dar vasario mėnesį, kada čia šalo ir snigo, o paskutinįjį balandžio savaitgalį – gegužės pirmąją jau įsivaizdavome kone kaip vidurvasarį, fantazavome apie tai tarsi apie kelionę į egzotinė šalį.
Autobuso apžvalga
Kolektyvas susidarė nemažas, iš pradžių net nustebome, kai supratome, kad bus reikalinga autobusų nuoma, galvojame, kad užteks ir „mikriuko“. Tačiau kelionės dieną autobusas pajudėjo beveik pilnas. Buvo galimybė rinktis dviaukštį, tada dar daugiau žmonių tilptų, bet rinkomės paprastesnį – vieno aukšto, tada kaip tik ir žmonės jį užpildė. Visi norėjo patogaus, kad viduje būtų tualetas, kavos aparatas. O labiausiai visi norėjo tų mažų televizoriukų su liečiamaisiais ekranais, kurie būna įmontuoti į priešais esančios sėdynės atlošą. Tokį ir pasirinkome. Deja, filmai ten dažniausiai būna sudiegti ne patys geriausi, ir tas labai akivaizdžiai dalykas jaučiasi, bet ką jau padarysi.
Kelionės laikas
Taigi, iš esmės, autobusų nuoma buvo užsakyta ganėtinai iš anksto, dėl to net nesijautė, kad vykstame tokiu „piko“ metu. Kelionės laikas atrodė pagrįstas, protingas, tiesiog toks, koks ir turi būti. Tad ir autobusą pavyko gauti tikrai gerą, nes užsakėme iš anksto. Išvažiavome penktadienį po darbų, o grįžome pirmadienį į vakarą. Visiems toks laikas atrodė tinkamas, patrauklus, visi sakė, kad džiaugiasi, jog tokiu laiku gali keliauti ir ilgąjį savaitgalį išnaudoti tikrai prasmingai.
Orai
Kas nuvylė, tai orai. Kadangi visi, kaip minėjau, tikėjomės, kad keliausime jau tikrai šiltu metu, buvo sunku patikėti, kad ši kelionė vyksta per tokį šaltį. Penktadienį visą kelią lijo, bet tikėjomės, kad kai mūsų tikroji ekskursija prasidės, orai bus geresni. Atvažiavome prieš vidurnaktį, tad nebuvo skirtumo, koks oras, ėjome miegoti. Bet šeštadienis – jis atrodė kaip Dievo bausmė. Pliaupė taip, kad net su skėčiu būtume permirkę, vienu metu net lijo. Dėl to buvo labai liūdna ir nieko negalėjome padaryti. Reikėjo laukti sekmadienį. Ačiū dievams, sekmadienis buvo šiek tiek atlaidesnis, švietė saulė. Šeštadienį praėjome senamiesčio vietas, siekdami pasilikti kiekviename muziejuje kuo ilgiau, kad tik nereikėtų šlapti lauke. O sekmadienį jau ir prie jūros nuvažiavome.